Mieste MES esame apsupti pastatų, sienų, tvoreli. Tačiau Lietuvoje
daugėja žmonių, kurie teigia, kad visas kliūtis galima įveikti ir
dideliame mieste jaustis laisvai. "Ribos egzistuoja tik žmogaus
mintyse, o tikrovėje jų nėra. Yra tik kliūtys, kurias įmanoma įveikti",
- sako ekstremalas Martinas Skripinas.
Martinas - vienas iš kelių dešimčių jaunuolių, propaguojančių judėjimo
meną "Le Parkour". Išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia "kliūčių
ruožas".
Kliūtys - viskas, ką regime gatvėse: namai, sienos, turėklai, borteliai, kiti statiniai.
Žmonės užsiimantys parkouru, vadinami treiseriais (išvertus prancūzišką
žodį "traceur" į lietuvių kalbą, reiškia - žmogus, atveriantis naujus
kelius).
Pagrindinė šio judėjimo meno idėja yra kuo greičiau ir originaliau
įveikti kliūčių ruožą, naudojantis tik savo fiziniais sugebėjimais.
Norint vadintis treiseriu nereikia pasiekti tam tikro profesionalumo
lygio. Užtenka suvokti, kas yra parkouras, angliškai dar vadinamas
"Freeruning".
Svarbiausia - laisvas judėjimas, kad niekas jo neribotų. Treiseriai
tikina, kad jiems parkouro judėjimo menas tapo gyvenimo dalimi. "Mes
taip darome ne tik per treniruotes, bet ir eidami į mokyklą - peršokame
turėklą, kuris trukdo judėti, arba, užuot lipę laiptais ir sugaišę
kelias minutes, per porą sekundžių užlipame sienele - tai ir yra
parkouras", - sako Andrius Kuznecovas.
O Martinas pabrėžia, kad parkouras yra ne tik pramoga ar laisvalaiko
praleidimo būdas, bet ir naudingi įgūdžiai gyvenime: "Jeigu pavėlavai į
autobusą, gali savo kojomis greičiau pasiekti tikslą. Kam gaišti laiką
miesto spūstyse ar stovyniuojant autobusų stotelėse?"
Svarbiausia naudotis protu
Lietuvoje parkouras atsirado vos prieš porą metų, nors pasaulyje
žinomas nuo 9-ojo dešimtmečio. Vienas pirmųjų treiserių Lietuvoje Tomas
Gudėnas treniruojasi daugiau nei metus ir tikina, kad parkouras
skiriasi nuo kitų ekstremaliųsporto šakų - čia svarbu ne tik fizinė
jėga, bet ir žomgaus protas, judėjimo meno filosofija.
"Mes ne šiaip šokinėjame sotgais ir laipiojame turėklais. Mūsų tikslas
- lavinti savo fizinę ir dvasinę būseną. Įveikęs kliūtis kelyje žmogus
gali susidoroti ir su gyvenimo iššūkiais".
Parkour juodėjimo menas turi savo filosofiją, tačiau treiseris Martinas
mano, kad treniruodamasis kiekvienas kuria ir savo filosofiją. Be
treniruočių sparnai neužaugs ir negalėsite pajausti nei išsiskiriančio
adrenalino pojūčio, nei didžiuotis įveikus kliūtį. "Tačiau parkour
svarbiausia protas, o ne sparnai, nes, nustojus mąstyti, sparnai toli
nenuneš!"
Parkouras lavina fantaziją, mat kiekvieną kartą kliūtį norisi įveikti
vis kitaip. Galiausiai pamatai, kad kiekviena situacija turi kelias
išeitis, tik svarbu viską daryti nuosekliai.
Ši taisyklė galioja ir kasdieniame gyvenime. Tomas pastebi, kad,
tobilinant parkourą, jam lengviau įveikti ir kasdienines problemas, nes
gali sugalvoti daugiau nei veiną išeitį: "Aš įgavau daugiau pastikėjimo
savimi. Dabar nebebijau dalykų, kurie gąsdino anksčiau".
O Martinas patikina, kad parkourą propaguojančio žmogaus fantazija visą
laiką veikia. Eilinis praeivis atkreips dėmesį į kokį nors pastatą,
jeigu jis bus gražus, tuo tarpu treiseris pastebės įvairias detales -
įdomius turėklus, kuriais galima užlipti, ar sieną, kurią galima
peršokti.
Parkouro filosfija sako, ad nųra nieko neįmanomo. Atlikus triuką, kuris
anksčiau atrodė neįmanomas, patiri neapsakomą jausmą. "Dažnai žmogus
nežino, kokios yra jo paties galimybės, todėl reikia nebijoti
išlaisvinti savo mintis ir bandyti naujus triukus", - mąsto treiseriai.
Tačiau svarbu net ir tada nepervertinti savo jėgų. "Pavojus kyla, kai
žmogus pasijaučia visagalintis ir, norėdamas pasipuikuoti prieš kitus,
bando atlikti judesį, kuriam dar nėra pasiruošęs. Pervertinus savo
galimybes, neretai patiriama trauma", - šypteli Tomas.
Treiserių žodynas
Parkour judėjimo menas turi elementų iš Rytų kovos menų, alpinizmo, akrobatikos.
Ne kiekvienas supras, ką šneka treiseriai, nes kiekvienas judesys turi
savo pavadinimą. Yra daug specialių judesių, tačiau svarbiausia išmokti
pagrindinius, o sudėtingesnius triukus galima mokytis tik vėliau.
Svarbiausias judesys yra pasiskolintas iš Rytų kovos menų - vadinamasis
kulverstis per petį. jis naudojamas šokant iš iš aukštai, kad
sušvelnintų nusileidimą ir žmogaus nesužeistų.
Kitų triukų pavadinimai skamba originaliai, tačiau nusako judesio esmę.
pavyzdžiui katės pašokimas (angliškai "cat leap") - šuolis ant sienos,
rankomis atsiremiama į turėklą ir per vidurp perkeliamos kojos. Šuolis,
kai šokama nuo vieno turėklo ant kito tam, kad ant pastarojo
išstovėtum, vadinamas preciziniu šuoliu (angliškai "persision jump").
Kiek treniruotis, priklauso tik nuo žmogaus noro it turimo laiko.
Parkouro judėjimo menas yra malonus laiko praleidimas. Todėl
konkurencija ir parkouras yra du nederantys dalykai. Treiseris viską
daro dėl savęs, o ne tam, kad pasipuikuotų kitų akyse. "Nėra jokių
varžybų ir kiekvienas treiseris turi savo stilių: vienam labiau patinka
šokinėti per turėklus, kitam per sienas. Šis sportas neturi ribų", -
aiškina Andrius.
Oficialus klubas
Parkour entuziastų klubas "Vilnius tracers" šiuo metu turi 4 oficialius
narius. Tai - pirmasis ir kol kas vienintelis treiserių klubas
Lietuvoje, įsikūręs vos prieš porą mėnesių.
Jo nariais gali tapti tik pilnamečiai. Klubas įkurtas tam, kad pažengę
treiseriai galėtų mokyti naujokus teisingai atlikti judesius, parodytų
mankštos pratimų, aiškintų parkouro filosofiją, skatinų jaunimo
užimtumą. paprastai treiseriai susibūria į komandas, kuria savo
internetines svetaines. Jie bendrauja susitikę gatvėje ir internetinėse
pokalbių svetainėse, kuria bei rodo filmukus apie Parkourą.
"Vilnius Tracers" klubui priklausantis Tomas sako, kad susidomėjimas parkouro judėjimo menu ypač padidėja artėjant vasarai.
Šiuo metu Vilniuje galima suskaičiuoti apie 150 parkouro propaguotojų,
tačiau rimtai užsiimančių yra gal tik 50, nes kai kurie jaunuoliai
pabando ir greitai meta šį užsiėmimą.
Paprastai treiserių amžius svyruoja nuo 10 iki 25 metų, tačiau,
populiarėjant parkourui, savo jėgas nori išbandyti ir 7-8 metų vaikai.
Parkouras nėra tik vaikinų užsiėmimas. Vilniuje yra apie 10 merginų,
kurios taip pat treniruojasi ir sėkmingai įveikia kliūtis. Čia
svarbiausia ne fizinė galiaa, o individualus nusiteikimas nušokti nuo
1m aukščio sienelės, o kitam - peršokti nuo vieno namo stogo ant kito.
Užtenka gerų batų
Riedučiai, riedlenčių sportas, važinėjimas BMX dviračiu - brangus
pomėgis, nes reikia pirkti ne tik riedlentę ar dviratį, bet ir
apsaugas. Ne kiekvienas jaunuolis išgali sumokėti tokią sumą.
Tuo tarpu parkouras - pigus užsiėmimas. Viskas ko reikia yra patogūs
drabužiai ir geri sportiniai bateliai. Treiseris Tomas tikina, kad
nereikia jokių apsaugų, o jeigu ketini rimtai užsiimti parkour, užteks
avųti sportinius batelius neslidžiu, storu guminiu padu, kad apsaugot
nuo smūgio šokant iš aukštai.
Dažniausiai treiseriai treniruojasi lauke. Vilniuje jie mėgsta rinktis
prie Centrinės universalinės parduotuvės, Baltojo tilto, M. Mažvydo
bibliotekos ar įdomiose miegamųjų rajonų vietose. Bet jei oras blogas
arba nori išmokti naują triuką, važiuoja į lengvosios atletikos
maniežą, ten yra čiužinių ir saugiau treniruotis.
Tarp susižavėjimo ir grasinimų policija
Praeiviai dažniausiai žavisi treiserių triukais ir mielai stebi jų
treniruotes. Tačiau pasitaiko, kad, ypač vyresni žmonės nepritaria
jaunimo užsiėmimui ir net iškviečia policiją ar apsaugos darbuotojus.
"Dažnai žmonės galvoja, kad atėjmo chuliganai ir viską daužo, šokinėja, neturi ką veikti", - juokiasi Tomas.
Ir ne visų jaunuolių tėvai iš karto suprato, kuo užsiima sūnūs. Tik
vėliau, pamatę filmukus su atliekamais triukais, pradėjo žavėtis ir
palaikyti. "Treiseriai propaguoja sveiką gyvenimo būdą ir atsisako
žalingų įpročių - rūkymo, alkoholinių gėrimų. Mes nesame chuliganai ir
gerbiame miesto architektūrą, todėl nereikia bijoti, kad ką nors
sulaužysime ar suniokosime", - tikina Tomas.
